Laura Oras

Tiesiog neturėjau realaus žinojimo, ką su visu tuo daryti, kaip paprašyti pagalbos, galų gale, kaip suvokti, kad jau jos reikia! 

Žinau, kokį krūvį neša mama. Esu 2 dukrų mama. Jos jau ūgtelėję, tačiau, kai gimdžiau neturėjau žalio supratimo, ką reikšia būti mama, kokie jausmai ir iššūkiai užklumpa. Tiesiog neturėjau realaus žinojimo, ką su visu tuo daryti, kaip paprašyti pagalbos, galų gale, kaip suvokti, kad jau jos reikia! 

Dabar labai madinga būti verslia, kūrybinga mama, ir kaip viena iš mano sutiktų mamų sako, jei augindama vaiko neturi 'butiko' ar nerašai knygų, tai su Tavim lyg ir kažkas ne taip, kažkas negerai, tu jau savęs nerealizavusi moteris... Bet ar tikrai? Ar tikrai motinystė tik nuostabios, rožinės ir vaivorykštėm apipintos dienos ir rodymasis prieš kitus? Tarsi pateisinant visą sukurtą Mamos įvaizdį mūsų visuomenėj? Deja, manoji motinystė tokia nebuvo... Nors su antrosios gimimu sukūriau verslą, išoriškai viskas atrodė nepriekaištinga, mylintis verslaujantis vyras, du nuostabūs sveiki vaikai, mano pačios asmeninis verslas kūdikiams, daug žmonių aplink, tačiau, viduje jaučiausi tarsi tuščias puodas, jaučiau daug nuovargio, pykčio, nerimo, lėkimo, skubėjimo, nepasitenkinimo. Didžiausia svajonė tuo metu buvo nusimaudyti be vaikų vonioj ar jų beldimo į duris, jei pavyksta įsprūsti į ją vienai, didžiausia svajonė buvo puodelis dar ŠILTOS arbatos, apie knygą vakare jau nedrįsau svajoti, tai buvo tikrai per didelė svajonė... 

Ar jaučiausi taip, nes neturėjau kitos išeities? Ar elgiausi taip, nes tiesiog norėjau save pakankinti? Manau, kad ne, aš tiesiog nesuvokiau, kad man tiesiog reikia pagalbos, aš tiesiog nesuvokiau, kad galiu kur nors jos rasti, tiesiog nežinojau, kad gali būti kitaip... Dabar džiaugiuosi, kad visa tai patyriau, kad radau kelia iš to, kad dabar galiu pasidalinti tuo su kiekviena mama, kad galiu ją suprasti, kad ir kas bebūtų, aš žinau ne tik vaivorykštėm klotos motinystės skonį. Tiksliau, jį žinau realų, su viskuo, su visu džiaugsmu ir su skausmu, su meile ir su baime, su pykčiu ir su palaima... Ir dabar galiu pabūti žibintu, kuris be perstojo šviečia, ir jei jauti, kad galiu būti naudinga, laukiu Tavęs! Tavęs tokios, kokia šiuo metu Esi <3 

Tarsi netikėtai, jei gyvenime dar kas vyksta atsitiktinai :D atsirado šalia Agnė, taip pat dviejų, jau ūgtelėjusių vaikų mama, su nuostabia idėja, ir patvirtinimu- jog, tu esi ne viena, tai išjautusi ir patyrusi savo motinystės kelyje. Ji skamba paprastai:  padėti mamai, pabūti jos geriausia drauge per artimą, pasitikėjimo ir palaikymo kupiną santykį, suprasti kaip tu jautiesi  būdama mama. Per meilę, kuri padeda labiausiai, per besąlygišką palaikymą. Mūsų tikslas, ne pamokslauti ar patarinėti, o tiesiog suprasti, būti, palaikyti. Mes esame šalia, kai reikia tiesiog pailsėti, mes esame šalia, kai norisi tiesiog pabūti su savimi, kai norisi laiko skirti ir sau, kad vėl galėtum įkvėpti šviežio oro, naujo gūsio, kuris pakrauna geriau, kaip niekas kitas, kad vėl su visa meile galėtum daryti tai, ką reikia. Mes nesame namų tvarkytojos, mes draugės, kuriai gali paskambinti, kad ir naktį, jei norisi pasikalbėti, galim kartu keliauti pas gydytojus, kartu vaikščioti ar ramybėje išgerti arbatos puodelį. Ir visai nesvarbu, kaip jauties, mes visada šalia. Mes už tai, kad nereikia laukti, kol ateis riba - nebegaliu! 

Mes už tai, kad meilė iš moters pasaulio nedingtų, kad ji žinotų, kad yra pagalba ir palaikymas, kol dar viskas gerai. Esmė tikriausiai yra paprastume, mes galime padėti mamoms, kartais tiesiog buvimu šalia, palaikymu, kartais pokalbiu, pasidalinimu, kartais ir realia pagalba - masažais, mokymais, patirtimi, žiniomis. Būsime šalia tiek, kiek reikės.

Tu ne viena!..