Šį kartą noriu pakviesti Tave diskusijai apie tai, kaip mes jaučiamės būdamos mamomis? Kokį santykį kuriame su savo dukromis? Kaip tai atliepia dabartinius Jūsų santykius ir jos būsimus santykius jau jos sukurtoje šeimoje...

Ar tiki, kad mūsų vaikus reikia auklėti, nustatinėti jiems griežtas taisykles, kad vaikai yra tie kurie dar nieko nesupranta ir nežino .. kad mes už juos žinom geriau, ko jiems reikia norėti ar nenorėti, ka jiems reikia jausti ar nejausti , mėgti ar nemėgti ...
dėl kokių ateities planų , mes renkamės nepasitikėti vaiko pojūčiais ir jausmais, renkamės taisyti savo vaikus, nepasitikėti ir auklėti juos pagal kažkieno sugalvotas taisykles ?
O gal pakaktų sustoti ir pradėti besąlygiškai juos mylėti, pritarti ir besąlygiškai pasitikėti vienas kitu nekreipiant dėmesio ar tai keletos metų pypliukė ar jau suaugusi ir subrendusi mergina galinti paskandinti savo mamą glėby...

Išbandžiau abu variantus ir dabar jau žinau, kuriuo variantu su vaikais jaučiames geriau, saugiau, artimesni vienas kitam, pasitikim vienas kitu ... esam viena komanda kas benutiktų!!

Pasidalinsiu savo patyrimu, kaip aš supratau, kad mūsų vaikų savijauta, emocijos, patiriamos gyvenimiškos situacijos turi tiesiogini ryšį su mūsų tėvų patiriamais jausmais, emocijom ir gyvenimiškom situacijom.

Mane vadina Aušra, Mano gyvenimą iš pagrindų pakeitė ir atvėrė duris i harmoningesnį, sąmoningesnį, jausmingesnį, pilnesnį spalvų ir skonių, atvirą gausai gyvenimą emocijų paleidimo praktika, kurios aš mokausi ir taikau savo gyvenime penktus metus. Šiomis žiniomis galiu pasidalinti ir su Tavim. Išmokti ja naudotis gali kiekvienas norintis, ji labai paprasta ir efektyvi mokanti priimti ir suprasti tiek savo, tiek aplinkinių jausmus ir emocijas. Tu taip pat gali tai patirti.

Renginio kaina: 12eur.
Registracija būtina: ausra@isave.lt


ATSILIEPIMAS:
Mane išgirstas Aušros patyrimas labai privertė susimąstyti, kaip elgiuosi su savo tada jau dvyliktoku sūnumi, ir galvoj vis skambėjo "būk su vaiku viena komanda.....", toks tylus atsargus lyg sąžinės balsas.....ir po truputėlį vis bandžiau......kaip mokėjau ir kai atsimindavau.....ir sūnus žiūrėjo vis dažniau nustebęs: "tu čia rimtai, leidi?" Nuostabi patirtis. Lina Do