Kalbėdama apie gimdymo ir pogimdyvinį laikotarpį, U.Neniškytė aiškino, jog svarbiausias dalykas moteriai yra ryšio su naujagimiu užmezgimas. Prieraišumas susisieja su vadinamosiomis senosiomis žinduolių smegenimis – limbine sistema (atsakinga už emocijas ir jų apdorojimą). „Čia yra svarbios dvi sritys: hipokampas ir migdolinis kūnas. Hipokampe, kuris atsakingas už atmintį, orientaciją erdvėje, po gimdymo susidaro daug naujų jungčių, todėl ši sritis labai sustiprėja. Migdolinis kūnas apdoroja informaciją, yra susijęs su baime, nerimu, – tai yra giluminiai smegenų procesai, kurių mes negalime kontroliuoti. Todėl, pavyzdžiui, logiškai suvaldyti motinišką nerimą yra tarsi Sizifo darbas. Be to, migdolinis kūnas aktyvuojasi vien žiūrint į savo vaiką, ir mes dėl to jaučiamės labai gerai, tarsi gaunantys atpildo“, – aiškino U.Neniškytė. Be to, pasak jos, migdolinis kūnas aktyvuojasi daug stipriau žiūrint į savo, o ne į kokį kitą kūdikį, todėl moteris geba be jokio logiško paaiškinimo atskirti savo vaiką. <...>